www.TavoPavarde.lt
Giminės medžiai. Genealoginiai tyrimai

Genealogija

Genealogija (gr. geneagiminė, logosmokslas): 1) pagalbinė istorijos disciplina, tirianti giminės istoriją; 2) giminės, šeimos kilmės istorija; giminės istorijos, kilmės įrašai. [1]

Genealogija bendra prasme – gyvio, daikto ar reiškinio kilmė, nustatoma per eilę tarpininkų, iš kurių šis objektas yra kilęs.

Siaura prasme genealogija yra pagalbinis istorijos mokslas, kuris istorijos ir teisės perspektyvoje tyrinėja valdovų ar aukštesniųjų luomų giminių kilmę ir nustatinėja kilmės eilę. [2]

Apibendrinant galima pasakyti, kad genealogija yra pagalbinė istorijos disciplina, tirianti giminių, šeimų ir atskirų asmenų istoriją bei nustatanti giminystės ryšius.

Ankstyviausia genealogija – tai žodžiais perduodama tradicija su protėvių vardais bei trumpa informacija apie jų darbus bei juos pačius. Genealogijos pradmenų reikėtų ieškoti labai gilioje senovėje. Jau senovės tautos aiškino dievus, pusdievius ir valdovus kilus iš įvairių būtybių. Šventasis Raštas irgi kalba apie žmogaus kilmę ir pateikia pranašų bei karalių genealogiją.

Pirmuosius duomenis apie tai pateikia seniausių civilizacijų (Mesopotamijos, Egipto, Kinijos) rašto paminklai. Jie liudija, kad protėvių atminimas tarnavo ir valdžios paveldėjimui, ir materialinių vertybių bei privilegijų perimamumui. Graikijoje 500 m. pr. m. e. jau buvo žinomos genealoginės lentelės. Romėnų teisei, nustatančiai paveldėjimą pagal giminingumo laipsnį, genealogija taip pat buvo reikalinga. Romėnų genealoginės schemos giminės ryšį vaizduodavo kolonų, laiptų ir kitokiais pavidalais. Tad, atminimo išsaugojimas turėjo ir kitą praktinę reikšmę, genealogija davė teisę į turtą ir poziciją visuomenėje.

Žinomas genealogijos teoretikas vokiečių mokslininkas O. Forstas-Battaglija įrodinėjo, kad genealoginiai tyrimai tokie pat seni, kaip ir istorija ir kad seniausiuose raštijos paminkluose sutinkama genealogija – valdovų kilmės eilės arba dievų ir didvyrių mitologinės giminystės, kur paprasčiausiai be pabaigos vardijamos mistinių asmenybių ar kilmingų žmonių kartos. Tarp tokių paminklų jis mini egiptiečių karalių sąrašus (rejestrus), senąsias vedas, Herodoto pasakojimus ir žinias apie romėnų šeimas.

Genealogija – pati seniausia iš pagalbinių istorijos disciplinų. Numizmatika, sfragistika atsiranda visuomenėje, kur yra prekių mainai bei klasės, paleografija ir diplomatija susijusios su raštijos raida ir valstybinio aparato veikla, tuo tarpu susidomėjimas savo protėvių ir savo šeimos istorija atsirado kartu su žmogumi. Viduramžiais savo kilme susidomėta XII-XIII amžiuje. Šeima (giminė) buvo pagrindinis visuomeninio gyvenimo veiksnys, ir kiekvienas jos narys, susisaistęs su ja kraujo ryšiais, galėdavo naudotis tos giminės teisėmis, valdžia, tradicijomis, kartais net turtais. Genealogija turėjo padėti nustatyti atskirų asmenų, šeimų ar giminių kilmę. Priklausomybė kuriai nors giminei buvo įrodoma žodžiu arba liudytojais. Tokie praktiniai interesai turėjo įtakos atsirasti genealogijos mokslui.

Viduramžiais, kai žemės ir privilegijų paveldėjimas turėjo pagrindinę reikšmę šeimos egzistavimui, kiekvienas taip pat buvo suinteresuotas savo genealogijos žinojimu. Antra priežastis – tai garbė. Juk kiekvienas bajoras, norėdamas tapti riteriu, arba riteris, norėdamas dalyvauti turnyre, turėjo įrodyti savo kilmingumą. Dažniausiai tai buvo daroma pateikiant tėvų, senelių ir prosenelių iš tėvo ir motinos pusės herbus. Per iškilmes heroldai pagal herbus papasakodavo apie riterio giminės kilmingumą ir šlovę, aukštindavo jo ir jo protėvių žygius, pagražindami būtais ir nebūtais įvykiais. Šitaip kūrėsi legendos apie protėvių žygdarbius, jų narsą ir drąsą. Visa tai garsino giminę, skatino jaunimą gerbti savo šeimą, artimuosius ir patiems ją garsinti naujais darbais. Daug tokių legendinių giminių istorijų išliko to meto Europos šeimų kronikose bei įvairiomis progomis parašytose panegirikose.

Dar labiau genealogija susidomėta atgimimo epochoje XV a. pab.-XVI a., kai vėl buvo atrastos grafinės giminystės ryšių fiksacijos formos – genealoginės lentelės, imta rašyti apie praktinę genealogiją. Laikotarpis nuo XVI a. pab. iki XVII a. pab. yra laikomas genealoginės literatūros aukso amžiumi. Tai nauja pakopa genealogijos vystymesi, nes dokumentus pradėta studijuoti kritiškai. XVIII a. genealogijos mokslas formuojasi kaip istorinė disciplina. XVIII a. pab.-XIX a. laikotarpis charakterizuojamas kaip genealogijos nuosmukio laikotarpis. XIX a. ekonominė revoliucija padarė tam galą. Svarbiausia tapo pati asmenybė. Giminystės ryšiai ir kilmė neteko reikšmės ir įsisukus į kovos dėl valdžios ir materialinių gėrybių sūkurį, buvo užmiršti.

Dabar, po kelių šimtų metų visuomenės išsivystymas pasiekė tokį lygį, kad pamažu vėl atsigręžiama į savo šaknis. Todėl daugiausia šalininkų genealogija turi labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Tai tarsi reakcija į vartotojiško pasaulio bedvasiškumą ir kosmopolitizmą, noras apsibrėžti ir pažinti jame save.

XX a. genealogijos mokslas vėl pagyvėja. Istorikų dėmesys vis dažniau krypdavo į paprastų šeimų ar giminių istorijas. Naujai susidarusioms mokslo šakoms – demografijai, sociologijai ir kt. kiekvienos šeimos genealoginiai tyrimai teikia labai daug informacijos. Be to, XX a. genealogai giminių istorijoje jau pradėjo tirti ir moteriškąją liniją.

Ieškoti savo giminės šaknų žmones paskatina pačios įvairiausios priežastys – tikimybė, jog bus rasta sąsajų su Lietuvos ar Lenkijos kilmingaisiais, giminystės su gabiu menininku nuojauta ar tiesiog noras sužinoti, kaip, kur ir su kuo gyveno proseneliai.


Straipsnis iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Genealogija


Žmones 'Veža' giminės medžiai


Genealogai pastebi, kad giminės medžių kūrimas Lietuvoje –  populiarus užsiėmimas. Lietuvos archyvų skaityklos – sausakimšos, o  panorusiems, kad genealoginį medį sukurtų profesionalas, tenka palaukti  ne vieną mėnesį. Specialistų teigimu, šiandien giminės praeitimi vis  dažniau domisi jaunesnė karta.

„Google“ giminės medžio nesudarys

Lietuvos valstybės istorijos archyvo skaitykloje sutikta Eugenija   Vytautė Širvinskaitė-Eidukaitienė rodo mikrofilmuotas metrikų knygas.   Panašiame į kompiuterį įrenginyje galima matyti ranka surašytų metrikų   knygų puslapius. Štai šalia vienos iš pavardžių galima perskaityti, kur ir kada žmogus pakrikštytas, kas jo tėvai, krikštatėviai. Ponia Eugenija  – ne vienintelė archuvo lankytoja. Laisvų vietų skaityklose praktiškai  nėra.

Pasak archyvo informacijos ir sklaidos skyriaus vedėjos Neringos   Češkevičiūtės, besidominčiųjų savo šaknimis tikrai netrūksta jau du   dešimtmečius. Tiesa, atgavus nepriklausomybę, dažniausiai savo praeitimi   domėjosi išeiviai iš Lietuvos, vėliau, įsikūrus Bajorų sąjungai,   daugelis ieškojo kilmingų šaknų. Dar vėliau, pagerėjus ekonominei   padėčiai, pasikabinti giminės medį ant sienos panoro ir tie, kurie   nesitiki tarp savo protėvių rasti kilmingųjų. N. Češkevičiūtė taip pat   pastebi, kad šiandien vis dažniau į archyvą užsuka ir jaunesni žmonės.

„Dabar iškyla labai didelė problema, nes jauni žmonės nieko nežino ir   turi labai mažai informacijos, juk asmens dokumentuose mes visi tik   asmens kodas – nei vietos, nei tėvų vardų. Žmonės įsivaizduoja (juk   jaunoji karta jau gimė su kompiuteriais), kad paieška panaši į „Google“ sistemą – įmesi ir gausi informaciją nuo Adomo ir Ievos. Deja, taip   nėra. Tai labai sunkus, rankinis darbas“, – pasakoja N. Češkevičiūtė ir priduria, kad dažniausiai žmonės savo šaknimis susidomi artėjant giminės  susitikimams ar po didžiųjų švenčių, kai susitikę artimi žmonės   nebeatseka bendrų protėvių.

Senovėje buvo domimasi dievų ir valdovų kilme

Rimvydas Butautas Kudirka sako, kad yra sudaręs per šimtą giminės   medžių. Paklaustas, kodėl ėmėsi genealogijos, prisimena, kad ja   susidomėjo dar vaikystėje. Baigusiam pradinę mokyklą vaikui senelis ėmė pasakoti apie savo senelius, proprosenelius. „O ten – istorijos lobynai.  Ausys buvo pastatytos, akys išplėstos, ir taip kasdien“, – šypsosi  ponas Rimvydas. Jam mokantis, vaikai atostogų gaudavo keturis kartus per  metus, ir per visas atostogas jis gyveno pas senelius. Po mišių, po  atlaidų visi giminaičiai susirinkdavo šventoriuje, o ne bėgdavo namo.

„Važiuojame vežimuku, su arkliukais į svečius. O ten, įsivaizduojate,   Kriščiukaičiai, Matulaičiai, Rimšai, Olekai... Pas vienus – pirmasis   radijo aparatas, pas kitus – pirmasis automobilis, trečių namuose –   menininkas, skulptorius“, – prisimena pašnekovas, šį darbą dirbantis jau   55 metus, ir vieną po kito rodo dideliuose popieriaus lapuose nupieštus  giminės medžius. Medžius galima daryti kokius tik nori: gali skirtis  pavidalas, galimi įvairūs grafiniai sprendimai, galima klijuoti   lapelius, galima braižyti.

Pasak R. Kudirkos, dar senovėje žmonės bandė nustatyti dievų ir valdovų  kilmę, o priklausymas vienai ar kitai giminei buvo įrodomas žodžiu.  Vėliau atsirado ir rašytinės genealogijos. Tuo metu Lietuvoje buvo  tyrinėjami LDK valdovų ryšiai. Prieškariu įsikūrė Genealogų draugija.

Sovietmečiu buvo draudžiama net praeitis

Sovietmečiu kelis dešimtmečius ši sritis Lietuvoje buvo apskritai   išnykusi, buvo bijoma ir nenorima, kad žmonės domėtųsi genealogija.   „Sovietinė ideologija buvo tokia: jūs visi privalote klausyti dabartinės   santvarkos, kūrėjų, vadovų ir nesirūpinti, kas buvo už nugaros. Jie   naikino visas knygas, herbus. Atėjusi sovietų valdžia tais pačiais   metais uždraudė visuomenės organizacijas, kraštotyrininkų, bajorų,   genealogų draugijas“, – sovietų valdžios nuostatas primena R. Kudirka.   Jo teigimu, šiandien žmonės žino savo augintinių kilmę, turi ją   įrodančius dokumentus, bet nieko nežino apie savo giminės praeitį.

Taigi, pasak pašnekovo, reikėtų nedelsti, nes kai kuriose šeimose dar   gyvi ir proseneliai, ir, kiek įmanoma, išsiklausinėti patiems.

Namų darbai – išsiklausinėti artimuosius

Kad giminės šaknų paieškas reikia pradėti nuo pokalbio su artimaisiais,  patvirtina ir N. Češkevičiūtė. Ji sako, kad pirmiausia į archyvą savo  šaknų ieškoti ateinančius žmones išsiunčia ruošti namų darbų. „Namų  darbai labai paprasti: reikia pasisodinti mamą ar tėtį, senelį ar  senelę, dar kokią seną tetą ar dėdę ir viską išklausti. Pradžia – kur ir  kada žmogus buvo krikštytas, nes iki 1939–1940 m. visi, nesvarbu, kokio  tikėjimo žmogus buvo (ar žydas, ar stačiatikis, ar katalikas), buvo  registruojami tos bažnyčios, tos konfesijos, bendruomenės metrikų  knygose“, – aiškina pašnekovė.

Archyvo saugyklose laikomos metrikų knygos – pagrindinis informacijos   šaltinis sudarant giminės medį, nes, pasak specialistės, kiekvienais   metais kiekviena konfesija vedė po tris knygas: krikštas, santuoka,   mirtis. Žydai dar registravo skyrybas. Kiekvienoje knygoje eilės tvarka buvo surašoma, kas įvyko, pvz., santuoka, batsiuvys, Raseinių mieste ir   pan.

Eilėje laukiama daugiau nei metus

Paklausta, per kiek laiko įmanoma sudaryti genealoginį medį, N.   Češkevičiūtė pasisako, kad moka senąją rusų, lenkų, lotynų kalbas,   kuriomis buvo rašomi senieji dokumentai, todėl, jei daugiau nieko veikti   nereikėtų, darbą atliktų per porą savaičių. Tačiau prašymų labai daug ir taip greitai sudaryti medį fiziškai neįmanoma. Archyvo darbuotojai   vien informacinių pranešimų (gali sudaryti medį ar ne) kasdien parašo   mažiausiai po dešimt. Be to, gavus prašymą, pirmiausia reikia jį   išstudijuoti. Taigi dabar eilėje tektų laukti maždaug pusantrų metų.

Tie, kurie nenori laukti, giminės medį bando sudaryti patys. „Žmones tai „veža“. Pačiam ieškoti – kitoks pojūtis. Atsiranda atradimo   džiaugsmas“, – sako N. Češkevičiūtė.

Ponia Eugenija archyvų skaityklose lankosi jau beveik du dešimtmečius.  Ji viena iš tų, kuri pati ryžosi sudaryti savo genealoginį medį. Moteris  pasakoja, kad apie tėvų kilmę nežinojo nieko. Tačiau savo kilmę slėpė  daug šeimų. „Daugelis iš tų, kurie ateina rinkti, piktinasi, kad tėvai  nieko nepapasakojo. Visiems tiems, kadangi aš čia senbuvė, sakau –  atleiskite tėvams, jie gelbėjo jūsų gyvybes. Ypač tie, kurie buvo  turtingesni, kurie turėjo titulų, pokario metais tai slėpė“, – aiškina  ponia Eugenija.

Archyvus būtina skaitmeninti

Pasiryžti kurti savo genealogiją gali tik labai kruopštus žmogus. Be to, neretai darbą apsunkina ir tai, kad dalis į archyvus atkeliavusių   knygų yra apdegusios, kitos nukentėjo nuo kandžių, sudilo ar suplyšo   vartomos, todėl kartais užpildyti kai kurių giminės šaknų spragų   neįmanoma. „Lieka skylė, dažnai negali sujungti šeimos vien todėl, kad   randi išblukusią knygą. Antra, didelis archyvų darbo trūkumas,   nespėjama, galbūt ir lėšų trūksta mikrofilmuoti arba skaitmeninti,   restauruoti bylas. Dažnai žiūri sąraše tos ir reikalingos bylos parašyta   „suplyšusi“. Kada ji bus, visiškai neaišku“, – sako Eugenija Vytautė   Širvinskaitė-Eidukaitienė, genealogija besidominti jau beveik du   dešimtmečius.

Kad vis labiau plyštančios knygos yra problema, sutinka ir skyriaus   vedėja N. Češkevičiūtė. Pasak jos, siekiant išspręsti šia problemą,   daugelį knygų stengiamasi mikrofilmuoti ar skaitmeninti. „Didžiausia   problema, ypač privačių skaitytojų, pretenzijos, kodėl neduodame knygos,   tačiau juk jos plyšta. Jeigu iki didžiojo bumo ir susidomėjimo knygos išsilaikė šimtus ir daugiau metų ir naudotos buvo palyginti nedaug, per   paskutinius metus man, kaip istorikei net baisu žiūrėti, nes iš tų knygų  lieka skutai“, – pretenzijas atremia pašnekovė.

Be to, jos teigimu, visomis įmanomomis priemonėmis, už valstybės   skirtas ir net pačių darbuotojų lėšas archyvai masiškai mikrofilmuojami ir skenuojami, taigi lankytojai gali naudotis archyvo skaitykla. Žmonės   labai pageidauja knygas matyti internete ir archyvo darbuotojai   stengiasi į internetą informaciją įkelti kuo greičiau.

Ypatingų žmonių būta kiekvienoje giminėje

Paklausta, ko tikisi į archyvus atėję žmonės, kokie jų lūkesčiai, N. Češkevičiūtė sako, kad vieniems, kurie tarp savo protėvių tikisi rasti grafų ar kunigaikščių neretai tenka nusivilti, o kiti neretai nustemba paaiškėjus, kad praeityje giminėje buvo ir kilmingųjų. Tiesa, pašnekovė   priduria, kad ir valstiečių luomas Lietuvai davė daug garsių ir garbių   žmonių.

Šiai minčiai pritaria ir R. Kudirka. Jo įsitikinimu, kiekvienoje   giminėje galima rasti tokių, kuriais verta didžiuotis: „Visi šeimos   nariai mano esą niekuo neypatingi, nieko nenuveikę, tik sau gyvenę.   Netiesa, kiekvienoje šeimoje yra ypatingų atvejų, gražių darbų, gražių   žmonių, vertingų istorinių įvykių.“

Genealogai skaičiuoja, kad dažniausiai kuriant genealoginį medį galima  nukeliauti iki XVII a. Kartais – ir XVI a. pabaigos. Be to, pasak  specialistų, neretai kuriant giminės medį reikia išmokti skaityti tarp  eilučių. Pagal tai, kur žmogus krikštytas, kokia buvo jo profesija, kada  susituokė arba, pvz., kiek kartų buvo kviestas tapti krikštatėviu,  galima sukurti ne tik genealoginį medį, bet ir įdomią giminės istoriją.

    Skaitykite daugiau: http://kauno.diena.lt/naujienos/kultura/nauja-mada-zmones-veza-gimines-medzio-sudarymas-176810#ixzz3xa9meniU

Parašykite
Žemėlapis
Apie